Plenero kasdienybė: vakariniai pasivaikščiojimai

Pleneras jau vyksta visu pajėgumu. Kiekvienas dalyvis tapo. Dienotvarkė, žvelgiant iš šono, tartum nėra ir labai ypatinga: rytas ir pirmieji tapybiniai darbai, tuomet pietūs (sutartas konkretus laikas yra 13 valandų 30 minučių), vėl tapyba, 19 valandą - vakarienė. Tuomet, po jos - "kultūrinė programa": pasivaikščiojimai po Videniškių apylinkes.

Videniškiuose galima eiti visomis kryptimis. Ir visuomet atsiras kažkas tokio, kas patrauktų dėmesį ir akį.

Pirmąjį ("nulinį") - įsikūrimo vakarą ėjome į Siesarties slėnį. Jis vertas dėmesio dėl savo landšafto, istorijos ir, svarbiausia, dvasios. Mindaugas Skudutis taikliai pastebėjo, kad Siesarties slėnis savo nuotaika ir dvasia yra artimas ir giminingas Čiurlionio išgarsintajam Raigardui. Tik pastarasis jau yra visai n toks. Tuo tarpu Siesartyje - aukštas dangus, sraunus upelis ir krūmai, primenantys kažkokius žmones ar vaiduoklius. Bet svarbiausia yra pati atmosfera...

Pirmasis ("nulinis") - laikas, kuomet dar tik atvykstama ir dar sunku atsikratyti tos "pasaulietinės" gyvenimo naštos. Dailininkai tuomet jau bando įsijausti į naujos vietos laiką ir dvasią, bet kasdieninis gyvenimas dar nepaleidžia.

Antrąjį (sekmadienio) vakarą ėjome į Baltadvarį. Kadaise ta vieta vadinosi Mūriniais Videniškiais (turbūt kaip poliarinė opozicija, anipodas "mediniams" Videniškiams). Tai XVI amžiaus viduryje kunigaikščių Giedraičių statyta įtvirtinta rezidencija. Per kelis šimtmečius ši vieta sumenko, kažkurį laiką buvo valdoma ir administruojama Vilniaus misionierių vienuolių. Sovietmetis šiai vietai (kaip ir daugeliui analogiškų paveldo objektų) buvo visai komplikuotas. Paskutiniais okupacijos metais savanoriai-entuziastai Baltadvarį aptvarkė. Bet, reikia pripažinti, jog Baltadvario būklė, švelniai tariant, nėra pati geriausia...

Baltadvaris yra įsikūręs vakarų pusėje (žvelgiant nuo Videniškių) - tad ėjome į saulę.

Baltadvaris. Pagrindinio korpuso interjeras - šią vietą yra tapęs ir A. Kuras, ir A. Brazdžiūnas (Dusė), ir M. Skudutis...
XVI amžiaus vidurys. Tipiškas lietuviškas Renesansas ir jau tradicija tapusi jo būklė. Bet tapybai tai ypatingai dėkingas objektas. 

Buvusius Baltadvaro pastatus dengia mediniai "angarai". Iš šono žvelgiant tai primena tradicinius aukštaitiškus kluonus ir daržines. 

Pirmadienį ir antradienį traukėme į priešingą - Rytų pusę. Ten mūsų laukė Žižmaukos dvaras (pati dvarvietė sutvarkyta, tačiau buvęs parkas ir alėja - sovietmečiu paversta kažkokia lentpjūve, ypatingai apleista). Bet einant nuo Žižmaukos senu, dar vis medžiais apaugusiu keliu, ypatingai išraiškinga yra Šv. Lauryno bažnyčia (ta, kuri Videniškiuose).

Videniškių vaizdas nuo Žižmaukos pusės.

Antradienio vakaras buvo dedikuotas Liesėnų (Videniškių) piliakalniui. Tai išraiškingas gamtos ir žmonių kūrinys (bei tvarinys) Molėtų-Želvos kelyje. Kalno siluetas yra įspūdingas. O nuo jo matosiir Molėtų, ir Videniškių bažnyčios. Manoma, kad senoji kunigaikščių Giedraičių pilis (medinė) buvo būtent čia. Objekto mastelis ir bendra dvasia įtikina. 

Eidami link Liesėnų piliakalnio, užsukome į dar vieną ypatingą vietą - šventvietę, vadinamą Velniakalniu.
Iki krikščionybės čia būta šventyklos. 

Išraiškingas Liesėnų piliakalnio siluetas. Tartum kentauro nugara. 

Saulėlydis

Sausa žolė, stiprus vėjas

Piliakalnio papėdėje riogso įspūdingi akmenys.

Mastelis

Trečiadienio vakare ėjome ir pasiekėme vietą už Siesarties - tartum kitą karalystę - Baltadvario pilkapyną. Tai nirusiųjų šalis miške su įspūdingais smėlio sanpilais. Paskui laukė ilgokas kelias namo. 

Vienas iš pilkapių.

Pailsėjome, pameditavome ir paplepėjome ant vėjo nuverstos eglės.

Vakarėjančiais laukais (apie 23 val, - vis tik "baltosios naktys") - grįžome atgal. 

Ketvirtadienio vakare ratas apsisuko - vėl Siesartis. 

Sveiki atvykę (sugrįžę) į Videniškius!